PIRMOJI UŽDUOTIS: Atsiskirti nuo savo “gerosios” motinos.

Šiame gyvenimo etape jauna mergaitė turi susitaikyti su tuo, kad pernelyg rūpestinga, nuolatos sauganti, ginanti ir globojanti motina nebetinka būti gyvenimo vedle. Reikia pačiai imtis atsakomybės už tolimesnį savarankišką savo gyvenimą, mokytis pačiai suvokti, kas yra grėsmė, intrigos, politika. Išmokti budriai saugotis ir gintis.
Dažnai išskirtinis mamos rūpestingumas ir globa pradeda kliudyti dukteriai priimti naujus gyvenimo iššūkius, – vadinasi, ir toliau tobulėti.
Šiame etape ypač svarbu atsižadėti nusistovėjusių principų, dėl kurių mūsų gyvenimas darosi pernelyg saugus ir ramus, tai trukdo mums laisvai žengti į priekį.
Mes anksčiau ar vėliau pasijuntame išmestos iš jaukaus namų prieglobsčio ir ne todėl, kad pačios to norėjome arba, kad buvome visiškai pasirengusios – NIEKAS NIEKUOMET NEBŪNA VISIŠKAI TAM PASIRENGĘS.
Mes jau atsitraukiame nuo “krūties” ir pradedame mokytis medžioti. Todėl mumyse užgimsta mūsų “Vidinė” motina nepalyginamai griežtesnė ir reiklesnė, kuri pasiryžusi mus visko išmokyti.

ANTROJI UŽDUOTIS: Atskleisti savo tamsų šešėlį.

Šiame etape mes mokomės dar sąmoningiau atsisveikinti su “pernelyg gera” savo motina. Mums svarbu suprasti, kad gyvenimas netaps rožėmis klotas vien todėl, kad būsi gera, meili, paklusni.
Privalu, tiesiogiai pažinti šešėlines savo prigimties puses, ypač savajam “Aš” būdingą egoizmą, pavydą ir polinkį engti kitus. Sąžiningai pripažinti šių bruožų egzistavimą. Pasistengti kaip galima geriau sugyventi su bjauriausiomis savo asmenybės pusėmis. Netrukdyti kylančiai įtampai tarp to, kokia jus mokė būti ir kokia jūs esate iš tiesų. Palaipsniui leisti savo “senajai” esybei numirti, o naujajai “intuityviajai” – susiformuoti.
Neretai mūsų šešėlinės savybės, kurias mes norime nugrūsti į tamsą, gali būti mums naudingos, kur neretai glūdi didžiausi moterų talentai ir gabumai.
Šiame etape dažnai moterį kamuoja dvasios reikalavimai paklusti svetimiems norams ir reikalavimams. Bandymas paklusti atneša sukrečiantį praregėjimą. Esmė ta, kad MĖGINDAMOS BŪTI SAVIMI, MES TAMPAME NEPRIIMTINOS DAUGELIUI KITŲ, O SIEKDAMOS PILDYTI KITŲ NORUS IR REIKALAVIMUS, TURIME ATSIŽADĖTI SAVĘS. Tai kankinanti įtampa, kurią privalu patirti, bet išeitis aiški. Mes privalome palikti “pavyduolių chorą” ir leistis savo kelionėn.

TREČIOJI UŽDUOTIS: Rasti savo kelią tamsoje.

Šiame etape pasiryžkime keliauti (įžengti) į tamsią girią ir pratintis prie nepatirto, kartais šiurpą keliančio pojūčio, kai atsiduodame intuityviųjų savo galių valion.
Lavinkime jusles, mokykimės nustatyti kryptį “Paslaptingojo” kelio link, pasikliaujant vien tiktai vidiniais savo jutimais. Leiskime savo silpnai, nieko neišmanančiai “mergelei” numirti ir pasitikėkite savo intuicija.
Intuicija – tai vidinio proto balsas, vidinis žinojimas, bei vidinė sąmonė.
Kuo gi intuicija taip praverčia moterims? Ji kaip vilkė – turi nagus, kuriais gali pradrėksti ar pričiupti, akis, gebančias matyti kiaurai “kaukės” apžavus, ir ausis, kurios girdi daugiau, nei pasiekiama įprastai, žmogiškai klausai. Apsiginklavus intuicija, moteris įgyja ypač jautrų pavidalą ir kone “gyvulišką” nuojautą, kuri suteikia papildomų spalvų jos moteriškumui ir leidžia jai kur kas labiau pasitikėti savimi, žengiant į išorinį pasaulį.
Atsidūrus tamsiame ir klaidžiame miške, mums nieko kito nebelieka, tiktai klausytis vidinio savo balso.

KETVIRTOJI UŽDUOTIS: Susitikimas su savo vidine “Ragana”.

Šiame etape svarbu apsiprasti su savo paslaptingumu, keistenybėmis ir laukinio pasaulio “kitoniškumu”. Įdiegti savo gyvenime dalį “Raganos” vertybių ir tokiu būdu pačiai tapti KEISTOKA – gerąją prasme. Mokytis ištverti susidūrimą su galinga jėga iš šalies, o vėliau – ir su savyje slypinčiomis galiomis. Leisti silpnai ir pernelyg mielai savo vidinei “mergytei” negrįžtamai numirti.
Šiuo metu daugelis moterų atsikrato savo “gerų mergaičių” kompleksų, vertusių jas visuomet reaguoti meiliai ir maloniai, kalbėti lyg medum pateptu liežuviu, nepaisant to, kas ir dėl ko jas užsipultų. Šitaip kiaurą dieną mandagiai besišypsančios, sutemus jos it žvėris griežia dantimis – tai “Vidinė Ragana” jų dvasioje veržiasi laisvėn.
Moterys dažniausiai būna linkusios šitaip meilikauti ar pernelyg nuolaidžiauti tuomet, kai labai bijo ko nors netekti arba pasijusti “nereikalingos”.
Taigi, būti “Jagiškai” (Raganiškai) yra gerai, ir turime būti pajėgios tai ištverti. Būti stipriai, tai reiškia gebėjimą nedrebant pažvelgti į savo pačios dvasios gelmes ir aktyviai mokytis sugyventi su laukine prigimtimi taip, kaip mums priimtiniausia. TAI REIŠKIA GEBĖJIMĄ MOKYTIS IR IŠTVERTI TAI, KĄ SUŽINOSIME. IŠTVERTI IR GYVENTI.

PENKTOJI UŽDUOTIS: Tarnavimas neracionalumui.

Šiuo mokymosi laikotarpiu dvasios laukia šie uždaviniai: likti su sava “ragana”, apsiprasti su didžiausiomis laukinėmis moterų dvasios galiomis. Išmokti atpažinti savo galią ir vidinio apsivalymo galias. Kaupti energiją bei idėjas.
Išmintinga moteris visuomet stengiasi palaikyti savo dvasinės aplinkos švarą. To galima pasiekti stengiantis išlaikyti švarią galvą, neužterštą darbo vietą ir siekiant visuomet iki galo įgyvendinti savo idėjas bei sumanymus.
Daugeliui moterų tai reikštų būtinybę kasdien rasti laiko apmąstymams, turėti savo asmeninę erdvę, kur tik ji viena būtų šeimininkė ir kur rastų vietos popierius, rašikliai, dažai, įrankiai, pokalbiai, mezginys, knyga, laikas ir laisvė, skirti tiktai šiai veiklai ir niekam daugiau.
Svarbūs moterų gyvenimo ciklai: reguliarus mąstymo valymas, vertybių atnaujinimas, reguliarus dvasinio šlamšto kuopimas, dvasinės erdvės valymas, proto ir jausmų higienos palaikymas. Taip pat būtina nuolatos kurstyti kūrybinę ugnį, ant kurios kunkuliuotų naujos idėjos.

ŠEŠTOJI UŽDUOTIS: Atskirk vieną nuo kito.

Šiame etape moters uždaviniai: išmokti atpažinti subtilius skirtumus ir kruopščiai, rūpestingai atskirti vieną dalyką nuo kito (atskirti supelijusius grūdus nuo gerų), mokytis nubrėžti plonytę skiriamąją ribą. Dar daugiau sužinoti apie gyvenimą ir mirtį.
Kai tenka spręsti sunkų klausimą arba dilemą, tačiau niekas pernelyg nesiveržia mums padėti, tuomet geriausia – kuriam laikui palikti šią problemą ir grįžti prie jos vėliau. O tada, žiūrėk – jau ir randame parengtą sprendimą, nors pirma regis, nežinojome nė ko griebtis.
Arba prisiminkime pasakymą, kad “rytas už vakarą protingesnis” ir eikime miegoti – galbūt nakties tyloje mus aplankys dviejų milijonų metų amžiaus senutė. Gal ji ateis nešina problemos sprendimu arba parodys, kad atsakymas – čia pat po mūsų lova arba mūsų kišenėje, knygoje.
Šį reiškinį nesunku pastebėti, tereikia šiek tiek praktikos ir vakare prieš miegą uždavę klausimą ryte pabudę jau žinosime atsakymą. INTUICIJA slypinti mūsų pasąmonėje, mums bemiegant viską išrūšiuoja ir atskiria vieną dalyką nuo kito (supelijusius grūdus nuo gerų). Mokėjimas pasikliauti šia savybe – taip pat laukinės prigimties dalis.
Kitaip sakant, mūsų vidinė “Ragana” liepia mums ne tik atskirti vieną dalyką nuo kito, bet ir nustatyti kuo skiriasi iš pažiūros panašūs dalykai – kaip antai tikra meilė nuo apsimestinos, visavertis gyvenimas nuo vegetavimo.
Pastebime ir išmokstame, kam reikia suteikti jėgų ir sustiprinti gyvybines galias ir netrukdome numirti tam, kam privalu numirti.

SEPTINTOJI UŽDUOTIS: Išsiaiškink paslaptis.

Šio laikotarpio uždaviniai: klausti ir mėginti išsiaiškinti daugiau apie Gyvybės/Mirties/Gyvybės prigimtį ir apraiškas. Sužinoti tikrąsias savo galimybių ribas. Mes visi esame kėlę klausimą “KAS GI AŠ IŠ TIESŲ ESU? KOKIA MANO PASKIRTIS ŽEMĖJE?”
Mūsų vidinė “Ragana” mus moko, kad mes esame Gyvybės/Mirties/Gyvybės rato dalis, kad tai mūsų ciklas, mūsų ypatinga įžvalga į moteriškumo gelmes. Tai pamatinis gamtos ritmas, kurį moterys privalo suprasti ir jam paklusti.
Kitaip sakant, moteris jiems paklusdama palaipsniui suvokia ir sužino vis daugiau šių giliųjų moteriškumo ritmų… Tarp kurių, ir KŪRYBOS ritmai, ir DVASINIAI, o gal ir KŪNIŠKI, VAIKŲ GIMDYMO, VIENATVĖS, ŽAIDIMŲ, POILSIO, SEKSUALUMO ir MEDŽIOKLĖS ritmai. Nereikia per jėgą veržtis ir skubėti – supratimas ateis savaime, nes dabar mes turime dvi mokytojas ir patarėjas: iš vieno šono – INTUICIJA, iš kito – IŠMINTĮ.

AŠTUNTOJI UŽDUOTIS: Stotis ant keturių.

Šiame etape išryškėja šie uždaviniai: priimti savo milžinišką galią matyti ir veikti kitus. Šioje naujoje šviesoje pažvelgti į savo gyvenimo aplinkybes.
Nors mūsų moteriškas romumas įstengia prisiderinti prie laukinio pasaulio, laukinė prigimtis neilgai teištveria romumo apvalkale.
Įgijusios išminties ir intuicijos, moterys liaunasi nuolankiai kentusios kiekvieną įžūlybę, moterys po truputi mokosi ne šiaip sau žiūrėti, o prisimerkusios žvelgti kiaurai, ir tada ji vis rečiau atsiduria kvailio vietoje.
Jeigu mūsų instinktyvioji dvasia perspėja: “Atsargiai” – moteris privalo saugotis. Jeigu intuicija sako “Daryk taip, daryk anaip, eik ten, sustok, čia ženk pirmyn”, – moteris privalo atsižvelgti į jos nurodymus ir prireikus keisti ankstesnius savo planus. Jos patarimų reikia atsiklausti kiekviename žingsnyje, ką bedarytume: grumtumės su vidiniais savo demonais ar mėgintume nuveikti reikšmingą darbą išoriniame pasaulyje.
Mes, gavusios tokį paveldą – INTUICIJĄ iš žmogiškosios savo prigimties ir laukinę IŠMINTĮ iš globojamos dvasios pusės – Mes esame puikiai apsiginklavusios.
Sulydžiusios savyje visas turimas galias, mes dabar visai kitaip, naujoje šviesoje, regime pasaulį ir savo gyvenimą. Pažiūrėkime, kas nutinka, kai Moterys ima taip elgtis.

DEVINTOJI UŽDUOTIS: Transformuok savo šešėlį.

Štai kokie dvasiniai uždaviniai laukia šiuo laikotarpiu: skvarbiu savo regėjimu atpažinti ir įveikti negatyvų šešėlį savo pačios dvasioje ir neigiamas išorinio pasaulio įvykių bei žmonių puses.
Turint gerą intuiciją ir didžiulių galių, tenka DAUG DIRBTI. Pirmiausia reikia įdėti daug dvasios pastangų, stebint ir vertinant tiek vidines, tiek ir išorines negatyvias jėgas bei pusiausvyros sutrikimus. Antra, daug pastangų reikalauja būtinybė sukaupti valios jėgas ir kaip nors paveikti tai, ką matai: pagerinti, grąžinti pusiausvyrą arba leisti kam reikia numirti, kam reikia gyventi.
Dėl šios, mūsų sąmonę pasiekusios šviesos, mes matome stebuklingą pasaulio ir žmonių grožį: šioje svarbioje šviesoje įmanoma įžvelgti blogą elgesį nulėmusius gerus ketinimus, pastebėti po neapykantos našta užspaustą švelnią sielą ir dar daug ką suprasti bei išsiaiškinti, užuot tiktai stebėjusis ir baisėjusis.
Bet kartais tas visas žinojimas ima skaudinti ir darosi beveik nepakeliamas: mes jaučiame, kur bręsta išdavystė, o kur ryžtingais žodžiais dangstomos drebančios kinkos. Jis parodo, kur po malonia šypsena it lipnūs taukai žliugsi pavydo, o kur draugiškas žvilgsnis tėra tiktai kaukė pasibjaurėjimui pridengti.
Ir į save nukreiptas “Žinojimo” spindulys yra toks pat skvarbus – jis nušviečia ne tik MŪSŲ DVASIOS LOBIUS, bet ir TRŪKUMUS bei SILPNYBES. Būtent tokias įžvalgas sunkiausia ištverti. Tokiais momentais mus apima noras šveisti šalin tą prakeiktąją svarbiąją išmintį ir pažinimą. NEIŠMESKIME, EIKIME TOLYN IR PAMATYSIME…

Jeigu aplinkui tave nuolat esama žmonių, kurie vos tau įėjus į kambarį, ima tau už nugaros svaidytis reikšmingais žvilgsniais arba pasibaisėję užverčia akis į lubas, kai tu ką nors pasakai, padarai ar į ką nors sureaguoji, – žinok, kad esi su žmonėms, kurie gniuždo ir slopina jausmus, – tiek tavo, tiek tikriausiai ir savo pačių. JIEMS NERŪPI NEI TU, NEI TAVO DARBAS, NEI TAVO GYVENIMAS.
Moteriai būtina išmintingai ir įžvalgiai rinktis sau DRAUGUS ir MYLIMUOSIUS.
Mylimasis gali sukurti arba nutraukti tvirčiausius ryšius su mūsų pačių ciklais bei idėjomis. Nuo kenkėjo mylimojo reikia laikytis atokiau.
Kai moteriai kyla kokia nors mintis ar sumanymas, tikras draugas ar mylimasis niekada neišrėš: “Na… nežinau… man regis, tai kvaila (neįmanoma, per brangu ir pan.) Veikiau jis paprašys: “Ko gero, aš ne visai suprantu. Gal galėtum plačiau paaiškinti, kaip tu tai įsivaizduoji?”
Norint išsaugoti savo sąmoningumą, intuiciją ir tą stebuklingą vidinę šviesą, kuri viską kiaurai mato ir supranta, būtina itin ATSARGIAI RINKTIS DRAUGUS IR MYLIMUOSIUS, nekalbant jau apie MOKYTOJUS.
Kad neprarasti ryšio su savo “laukine” prigimtimi, privalome nuolat užduoti sau klausimą: O KO GI AŠ PATI NORIU? Būtent tada ir atskirsime grūdus nuo pelų. Ypač svarbu suvokti skirtumą tarp to, kas vilioja ir gundo mus iš šalies, ir ko iš tikrųjų trokšta mūsų siela.
Pabaigai: taigi dabar, moters dvasinio kelio pabaigoje, mes regime JAUNĄ MOTERĮ SU MILŽINIŠKĄ PATIRTIMI, KURI IŠMOKO PASIKLIAUTI TUO, KĄ ŽINO. Įvykdžiusi visas užduotis, ji perėjo visą iniciaciją iki galo. KARŪNA PRIKLAUSO JAI. Galbūt atpažinti intuiciją – viena iš lengvesnių užduočių, tačiau sąmoningai ją išsaugoti ir leisti gyventi tam, kas gali gyventi, bei leisti numirti tam, kas privalo mirti – kur kas sudėtingesnis, bet drauge ir didžiulį pasitenkinimą teikiantis uždavinys.

Parengta pagal Clarissa Pinkola Estes “Bėgančios su vilkais”

Sėkmės einant per savo gyvenimo girią, ieškant… Irmina