Esu jungiškosios krypties psichoterapeutė. Privačia praktika užsiimu jau trylika metų. Individualiai konsultuoju suaugusius, poras ir jaunuolius (nuo 16 metų), susiduriančius su įvairiausiais emociniais sunkumais (depresija, nerimu, nevaldomu pykčiu, sunkumais santykiuose, krizėmis).
Taip pat padedu keliauti psichoterapijos keliu, norint giliau pažinti save, atrandant bei priimant save. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turi savąjį žinojimą, savas galias bei resursus, spręsti iškilusius sunkumus. Tikiu, kad terapijoje svarbūs sapnai, vaizdiniai… per juos artimiau galime susipažinti su savimi.
Nerimas, pirmą kartą kreipiantis į psichologą, yra visiškai suprantamas, gąsdina nežinomybė, baimė pasirodyti silpnam, savų sunkumų sumenkinimas (Juk kitam dar blogiau?), nepasitikėjimas kitu (kaip jis man gali padėti?), mitas, kad pagalbos kreipiasi, tik silpnieji… ir panašūs visuomenėje vyraujantys įsitikinimai.
Kai dievai sukūrė žmonių rasę, jie pradėjo ginčytis, kur paslėpti atsakymus į klausimus apie gyvenimą taip, kad žmonėms reikėtų jų ieškoti.
Vienas dievas pasakė:
Palikime atsakymus kalno viršūnėje. Žmonės niekada neieškos jų ten.
Ne,- atsakė kiti dievai. – Jie iškart juos ten ras.
Kitas dievas pasiūlė:
O jeigu paliksime atsakymus žemės vidury. Žmonės niekada jų neieškos ten.
Ne,- atsakė kiti. – Jie iškart juos ten ras.
Po to kitas dievas prabilo:
O jeigu paliktume atsakymus jūros dugne. Žmonės tikrai neieškos jų ten.
Ne,- atsakė kiti. – Jie iškart juos ras.
Staiga stojo tyla…
Po kelių minučių kitas dievas pasiūlė:
Mes galime patalpinti atsakymus pačiuose žmonėse. Jie niekada jų ten neieškos.
Taip dievai ir padarė.
