Vaikų auklėjimas šiandien – prisiminti senas tradicijas ar suprasti ir priimti į pokyčius?
…Dar visai neseniai, tėvo žodis buvo šventas ir paskutinis. Šeima sėdėdama prie stalo, laukdavo tėvo, jis pirmas lauždamas duonos riekę ir dėkodamas Dievui už šios dienos turtus, duodavo ženklą, kad visi šeimos nariai sėdintis prie stalo gali pradėti valgyti… Šie santykiai buvo nusistovėję ir apipinti ne baimės, o pagarbos, nes tėvas buvo pagrindinis šeimos maitintojas, ant kurio pečių gulėjo visos šeimos saugumas.
O kaip yra šiandien? Ar galime priminti vaikams apie tuos laikus, kai pagarba namuose buvo savaime suprantamas dalykas, kai pasaulis nenumaldomai keičiasi?
Visas pasaulis deklaruoja šiandien, kad visi žmonės yra lygūs ne tik prieš įstatymą, bet ir tarpusavyje. Žodis demokratija aplankė kiekvienus namus, tik ar kiekviena šeima supranta šio žodžio reikšmę. Nebeturime valdovų, tarnų, nebereikia paklusti, jei tai prieštarauja tavo įsitikinimams, lygiateisių žmonių bendruomenėje negali vienas kito valdyti. Autokratinėje visuomenėje valdovas buvo viršesnis ir galėjo priversti kitus jam paklusti. Būtent tais laikais kiekvieną šeimą valdė tėvas. Šiandien taip nėra. Įdomu tai, kad nuo tos dienos, kai moterys išsikovojo lygias teises su vyrais, tapo nebeaišku, kas turi sėdėti stalo gale ir pirmas laužti duonos riekę? Vyrai prarado galimybę vadovauti žmonoms, bet tuo pačiu abu tėvai neteko įtakos savo vaikams. Galite čia man prieštarauti, sakydami, kad tai nesąmonė ir vaikai privalo paklusti, nes ilgą laiką yra nuo mūsų suaugusiųjų priklausomi.
Tėvai, išgirdę nuomonę, kad socialine prasme vaikai yra lygūs, paprastai jaučiasi įžeisti ir reaguoja įvairiai: “nejuokaukit, aš turiu patirtį, daugiau žinau ir suprantu apie gyvenimą, kaip jis gali būti lygus man?”.
Žinoma, kad ne, negali būti lygus savo žiniomis ir įgūdžiais. Tačiau savo žiniomis ir įgūdžiais mes negalime būti lygus ir tarp suaugusiųjų. Kitaip sakant, čia ir yra dažnai nesusipratimų ir ginčų esmė. Tai kaip ir kuo mes esame lygūs?
Lygybė nėra visų suvienodinimas! Žmonės, nepaisant visų jų asmeninių skirtumų ir galimybių, turi teises į orumą ir pagarbą.
Taigi, apibendrinant norisi pasakyti, kad mūsų t.y. tėvų įsitikinimas, kad esame pranašesni už savo vaikus, kyla iš mūsų kultūrinio paveldo ir įsitikinimo, kad nuo gimimo vieni žmonės užima žemesnę, o kiti – aukštesnę padėtį, kuri priklauso nuo pinigų, lyties, odos spalvos, amžiaus ir išminties. Šiandien mes garsiai galime pasakyti, kad jokios individo galimybės ar išskirtiniai bruožai negali suteikti viršenybės ar teisės dominuoti, bet būkime atviri ir sąžiningi patys sau, ar šis įsitikinimas veikia mūsų kasdienio gyvenimo elgesį, tame tarpe ir bendravimą ir su savo vaikais.
Mūsų vaikai užaugo kitame socialiniame klimate, ir jie labai jautriai reaguoja į auklėjimo formulę: “Daryk taip, kaip sakau”. Mūsų vaikai greitai pasigavo idėją, kad turi tokias pat teises kaip visi, tačiau jie nežino kaip su tomis teisėmis gyventi, tėvai taip pat suvokia, kad seni auklėjimo metodai jau nebeveikia, tačiau naujais, pagrįstais demokratiniais principais auklėjimo metodais mes kol kas eksperimentų kelyje.
Klausimas: kaip šiandien šeimai susėsti prie stalo?
Apie tai kalbėsime toliau…
