Paauglystė – galimybė keistis su savo vaiku

paauglystePaauglystė tai kelias… Kai mūsų vaikai palieka “pyragėlius” smėlio dėžėje, Barbės ir Keno namus atiduoda mažesnei sesutei, pūstas sukneles, kuriomis pasipuošę deklamuodavo eilėraštukus ant kėdės, paslepia spintoje ir leidžiasi į ilgą kelionę, kurios galutinė stotelė vadinasi – Aš suaugęs.

Trumpam įsivaizduokime, kaip sunku mūsų vaikams, kai jie pastebi, kad vaikiškas elgesys jau nebetinka, o naujo jie dar nežino… Žinoma, mes suaugę “visada žinome”, ką mūsų paaugliai turi daryti, kaip elgtis, ko norėti, kaip atrodyti. Tačiau, tuo ir skiriasi paauglystė nuo vaikystės, kad į daugelį klausimų paaugliai patys turi rasti atsakymus:
KAS AŠ ESU? KAS VYKSTA SU MANO JAUSMAIS? KO AŠ NORIU? KO AŠ BIJAU? KUR MANO VIETA GYVENIME? AR AŠ GRAŽUS? AR MANE MYLI? KAS MAN SEKASI? AR AŠ VIENAS TOKS PASIMETĘS? Ir daug kitų.
Jausmai užvaldo nuo pačių gražiausių iki pačių baisiausių… Nerimas, baimė, pyktis, pavydas, sumišimas, gailestis, pasimetimas, džiaugsmas, euforija…
Šiuo metu mūsų paaugliams labai svarbu yra jie patys. Visas pasaulis, šiuo metu, turi suktis aplink juos. Teisingai, o kaip kitaip atsakysi į šitiek svarbių klausimų Sau, jei šio laikotarpio neskirsi Sau.
Mums tėveliams, tai naujas gyvenimo etapas, ir keičiantis mūsų vaikams keičiamės ir mes patys.
Galime sakyti – bet mes taip pat buvome paaugliai… Būtent, paaugliai, o ne paauglio tėtis ar mama.
Naujas “paauglio” statuso atsiradimas šeimoje, mus tėvelius skatina ieškoti naujų bendravimo būdų ir kartu su savo vaiku “augti” kaip asmenybėms.
Noriu pasidalinti keliomis mintimis, kad paauglystės laikotarpis mūsų šeimose netaptų “kovos ringu”:

– Svarbu žinojimas, kad paauglystės laikotarpis yra normalus etapas, taip, jis kiekvienam paaugliui prasideda skirtingai, tęsiasi skirtingai ir “emocinės” audros bei elgesys skirtingo sudėtingumo… Pasmalsaukite apie paauglystę, paskaitykite, pažiūrėkite filmų… Kartais žinojimas mažina mūsų baimes.

– Nemoralizuokite, negąsdinkite, nežeminkite savo vaikų. Baisiausia klaida, savo vaiko lyginimas su kaimyno “geru” vaiku arba su paklusnia sesute ar broliuku.

– Mažiau šnekėkite, o daugiau stebėkite savo vaiką ir tada nuoširdžiai, ramiai pasakykite jam, ką matote, pvz., “Aš matau tavo akyse ašaras”, “Aš matau, kad tu žiūri į šoną ir pyksti” ir pan. Nereikalaukite atsakymo, pasiteisinimo, tiesiog nuoširdžiai sakykite, ką matote.

– Labai svarbu jausmai, sakykite, kaip Jūs jaučiatės, pvz., “Aš jaučiu didelį nerimą, kai tu užsidarai kambaryje visai dienai”; “Aš pykstu, kai randu pilną kriauklę indų”; “Aš bijau, kai tu vakare vėlai neatsiliepi telefonu”; “Aš nerimauju, kad paskutiniu metu mažai laiko skiri mokslams” ir pan.
Savo jausmų išsakymas (čia labai svarbu intonacija) padeda mūsų vaikams atpažinti ir įvardinti savo jausmus.

Pabaigai, pasikeitęs mūsų paauglių elgesys ir emocijos kartais mus, tėvelius, klaidina. Kartais, gali atrodyti, kad mūsų negerbia, nemyli ir pan. Tačiau, kaip niekada, MŪSŲ PAAUGLIAMS LABAI SVARBU JAUSTI, KAD YRA MYLIMI, SUPRASTI IR SAUGŪS SAVO TĖVŲ NAMUOSE.

Sėkmės, Irmina