Kitoks vaikas

kitoks vaikasPrisiminkime pasaką “Bjaurusis ančiukas”, ji atveria supratingumą apie kitoniškumo netoleravimą ir dažnai mūsų suaugusiųjų daromas klaidas savo vaikų atžvilgiu.
…Pasakoje įvairūs kiemo gyventojai, apžiūrėję “bjaurų” ančiuką, vienaip ar kitaip paskelbia jį esant netinkamą. Motušė antis iš pradžių dar bando užtarti šį ančiuką, nes mano, kad tai – JOS VAIKAS. Bet galiausiai, išgyvendama didžiulį emocinį išorinį spaudimą, ji atsisako rūpintis KITOKIU vaiku.
Kitos antys bei visi kiemo paukščiai jį plaka, žnaibo, skriaudžia ir kankina. Tai iš tikrųjų baisu, ypač kai jis nieko blogo nepadarė, kad sukeltų šitokią neapykantos audrą, – TIK ATRODĖ ir ELGĖSI KIEK KITAIP NEI VISI.
Taigi, mažos mergaitės, turinčios stiprią instinktyvią prigimtį, dažnai dar pirmaisiais gyvenimo metais patiria žiaurių kančių. Nuo pat kūdikystės joms draudžiama laisvai elgtis, jas dresuoja, moko, aiškina, kad joms protas ne į tą pusę atsisukęs ir kad jos nesugebančios TINKAMAI elgtis. Jos smalsios, išradingos, dažnai pasižymi visokiomis nedidelėmis keistenybėmis, kurios, išugdytos ir išlavintos, visą likusį gyvenimą sudarytų mergaitės kūrybingumo pamatą.
Paprastai vaikystėje ATSTUMTAS vaikas pats dėl to būna visiškai NEKALTAS. Aplinkinių klaidos, neišmanymas, žiaurumas, pyktis smarkiai pablogina situaciją. Mergaitė įtiki, kad tie neigiami jos bruožai absoliučiai tikri. Mergaitė ima manyti esanti silpna, bjauri, nevykusi ir tokia liksianti visada, kad ir kaip stengtųsi pasikeisti.

…Mergaitė atstumiama visiškai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir ančiukas pasakoje. Daugelyje kultūrų su mergaitės gimimu siejami tam tikri lūkesčiai: ji užaugs tokia ir tokia, elgsis taip, kaip tuo metu priimta, puoselės tam tikras vertybes, pripažįstamas ir priimtas jos šeimos; šiaip ar taip, JI PATEISINS TĖVŲ VILTIS. O tos viltys gana ribotos, ypač tada, kai vienas arba abu tėvai trokšta turėti “ANGELĖLĮ”, t.y. “TOBULĄ” vaiką, su kuriuo būtų lengva ir patogu.
Yra tėvų, kuriems atrodo, kad kiekvienas jų vaikas turi būti tobulybė, o paaiškėjus, kad dukra – laukinukė, bando reformuoti jos psichiką ir stengiasi “perdaryti” savo vaiką, o ypač – pakeisti tai, ko būtinai reikia jos sielai.
Primygtinis vertimas “atitikti” keliamus reikalavimus, kad ir kaip juos formuluotų vyresnieji, gali išgąsdinti mergaitę, priversti ją užsisklęsti viduje, slėptis nuo pašalinių akių arba leistis ilgon ir sunkion kelionėn ieškant dvasinio peno ir ramybės, kad įstengtų būti savimi ir rastų saviškius.

Dažnai susiduriame su KITONIŠKUMO netoleravimu, jeigu VISUOMENĖ itin griežtai NUSTATO RĖMUS, į kuriuos turi tilpti viskas, kas siekia pripažinimo bei sėkmės – IŠVAIZDA, ŪGIS, JĖGA, PAVIDALAS, SUGEBĖJIMAS ADAPTUOTIS, TURTINĖ PADĖTIS, VYRIŠKUMAS, MOTERIŠKUMAS, GERI VAIKAI, TINKAMAS ELGESYS, RELIGIJA ir kt. Tuomet būtinybė vertinti save, remiantis nustatytais kriterijais, įsirėžia visų mūsų visuomenės narių psichikoje.

Pabaigai… labai baisu ir skaudu, kai tave, kaip “bjaurųjį” ančiuką atstumia visuomenė, nusisuka mokykla ir “išduoda” tėvai… Gerai jei randi “vidinės stiprybės” augti ir skristi, ieškant priklausymo saviesiems jausmo…

Parengta pagal C.P. Estes “Bėgančios su vilkais”