“Kas yra Meilė?” – klausia Sokratas ir cituoja Diotimo, žymaus meilės mokytojo, atsakymą: “Ji nei mirtinga, nei nemirtinga, o vidurys tarp judviejų… Ji yra didžioji dvasia (demonas) ir, kaip ir visos dvasios, ji yra tarpininkas tarp dievų ir mirtingųjų… Ji tarpininkas, sujungiantis žmones ir dievus skiriančios bedugnės krantus, todėl joje viskas susijungia.”Kitaip sakant, Meilė yra vara, skatinanti mus susijungti su tuo, kam priklausome – susijungti su savo galimybėmis, su mums reikšmingais kitais žmonėmis, kurių atžvilgiu atrandame savo pilnatvę. Meilė yra žmogaus viduje slypintis troškimas, kuris skatina jį pasišvęsti – tauriam ir geram gyvenimui.
Pasak žmonių, kurie prisimena mylėjimosi patirtį, reikšmingiausias mylėjimosi momentas yra ne orgazmas. Tai momentas, kuris mus sukrečia, kuriame yra didysis stebuklas, nuostabus ir virpulingas – arba nuviliantis ir liūdnas, o tai reiškia tą patį žiūrint iš priešingos pusės. Tai momentas, kai žmonių reakcijos į mylėjimosi patirtį yra ORIGINALIAUSIOS, ASMENIŠKIAUSIOS ir LABIAUSIAI SAVITOS. Būtent šis momentas – o ne orgazmas – yra sąjungos ir suvokimo, kad laimėjome kitą, momentas.
Kartais mes bėgame nuo Meilės prie sekso dėl savo baimių. Savęs praradimo baimė įsimylint kyla iš svaigulio ir šoko, patiriamo atsidūrus naujame patyrimo lygmenyje. Mūsų pasaulis staiga labai išplatėja ir atveria mums naujas erdves, kurių net neįsivaizdavome egzistuojant.
Ar sugebėsime atiduoti save mylimam žmogui ir tuo metu išsaugoti savo savarankiškumą? Visiškai suprantama, kad šis klausimas mus gąsdina. Tačiau šio nerimo dėl naujo jausminio patyrimo ir numatomų pavojų nereikėtų painioti su savigarbos praradimu. Atvirkščiai, įsimylėję jaučiamės vertingesni ir labiau rūpinamės savimi.
Kita, dažnai nesąmoningai, mus lydinti baimė – pažeidžiami išgyvenimai. Ir bijoti yra ko. Mylėti reiškia atsiverti ne tik teigiamiems jausmams, bet ir neigiamiems – mus užvaldo ne tik džiaugsmas, pilnatvė, bet ir sielvartas, širdgėla, nusivylimas… Ir tokio jausmų intensyvumo, anksčiau nemanėme esant.
Pavyzdžiui, ryšys tarp mirties ir meilės bene ryškiausias žmonėms tada, kai gimsta vaikai. Vyras galbūt labai mažai galvodavo apie mirtį ir didžiavosi savo “drąsa”, kol tapo tėvu. Tuomet mylėdamas savo vaiką, žmoną jis patiria mirtingumo išgyvenimą: žiaurioji mirtis bet kada gali atimti jo vaiką, jo žmoną. Ir šia prasme meilė yra didesnio pažeidžiamumo išgyvenimas.
Norint pajėgti atverti savo asmenybę santykiams, reikalinga saviraiška, pajėgumas būti savarankiškam, teigiamas savęs vertinimas. Žmogus turi turėti, ką duoti ir galėti tai duoti. Santykiai tai nuolatinis davimas ir ėmimas, kurio metu žmogus išreiškia save, randa atsakymą kitame. Kartais jo saviraiška nužengia per toli ir tada pajunta “Ne” kitame, atsitraukia, tačiau nepasiduoda, randa vis naujų formų ir būdų, kurie atitinka kito mūsų mylimo žmogaus visumą.
Meilė visada turi “demoniškumo” – tai mūsų dalis, kuri traukia prie kitų žmonių, tai potraukis plėsti gyvenimą per seksą, kurti, trokšti, tai džiaugsmas ir žavėjimasis, arba paprastas saugumas, kylantis iš žinojimo, kad esame svarbūs, kad galime turėti įtakos kitiems, galime juos formuoti, galime panaudoti “jėgą”, kuri akivaizdžiai yra reikšminga. Tai būdas įsitikinti, kad esame vertinami. Ir tai žinoma, meilės santykyje vyksta iš abiejų pusių.
Mūsų meilės DEMONAS yra jėga, kuri, viena vertus, išgelbėja mus nuo nebuvimo savimi siaubo ir, kita vertus, nuo siaubo nejausti jokio ryšio ir gyvybinio potraukio kitam žmogui.
Čia norisi pacituoti R.M. Rilke: “Jei mane paliks mano velniai, bijau, kad mano angelai taip pat gali pabėgti”.
Parašyta remiantis Rollo May “Meilė ir valia”.
