…Dauguma šiandien supranta, kad santykiai šeimoje paremti pavaldumu, dominavimu, paklusnumu vis dažniau veda į konfliktus ir įtampą šeimoje. Šiandien, prisimindami senolių tradicijas, norime išlaikyti pagarbą tėvui, meilę ir supratingumą motinai, rūpestį savo vaikams.

Šiandien autokratinius santykius keičia demokratiški, tačiau, prieš kalbant toliau apie demokratiją šeimoje, labai svarbu apibrėžti – ką reiškia žodis demokratija? Kadangi, dažnai bendraujant su tėvais ir vaikais sužinai, kad mes labai skirtingai interpretuojame šį žodį, o to pasekoje ir mūsų poelgiai skiriasi.
Taigi, daugeliui demokratija reiškia pasirinkimo laisvę, dėlto mūsų vaikai atmeta bet kokius draudimus – jie laikosi teisės į laisvę, daryti ką nori. Tačiau, tai – tikrai ne laisvė, jeigu kiekvienas šeimos narys elgtųsi taip, kaip nori, namai būtų pilni tironų, netvarkos ir galiausiai įsivyrautų anarchija. Kai kiekvienas elgiasi savo nuožiūra, atsiranda trintis, griaunanti ryšius tarp šeimos narių ir sukelianti konfliktus. Dėl nuolatinės nesantaikos įsivyrauja įtampa, pyktis, nervingumas ir irzlumas ir sėdėti prie bendro stalo tampa nepakeliama našta.
Laisvė yra tik viena demokratijos dalis, bet lieka labai subtili ir dažnai pamiršta antroji demokratijos dalis – atsakomybė. Mes negalime būti laisvi, negerbdami kitų laisvės. Norėdami, kad kiekvienas būtų laisvas, turime įsivesti tam tikrą tvarką, t.y. kai ką apriboti ir kai kam įsipareigoti. Kitaip sakant, laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad galime būti laisvi tik esant tvarkai. Ši tvarka nėra primetama, jos reikia paisyti ne tik savo, bet ir aplinkinių labui.
Praktika rodo, kad vaikams, kuriems yra suteikiama neribota laisvė, paverčia juos tironais, o tėvus vergais. Vaikai džiaugiasi jiems suteiktomis laisvėmis, o tėvai už tai prisiima atsakomybę. Vargu ar galime tai laikyti demokratija, jei tėvai atperka vaikų kaltes, priima jų įžeidimus, vykdo daugybę jų reikalavimų, ir laikui bėgant netenka įtakos jiems. Baisu šiame procese yra tai, kad vaikas dar nepajėgus suprasti kas jį erzina, jis jaučiasi sumišęs, o sumišimo ir nesaugumo jausmas atsiranda tada, kai jauti, kad nėra jokių apribojimų, nėra jokios tvarkos, kuria gali vadovautis. Ši sumaištis kelia vaikams vidinę įtampą, ko pasekoje sunku būti tarp šeimos narių, o ateityje sukelia rimtas adaptacijos problemas darželyje, mokykloje ir suaugusiųjų gyvenime. Vaikas visą laiką jaučiasi pasimetęs ir pats nuolat ieško būdų “surasti save” tarp jį supančių žmonių, bei dažnai dėl savo nepatyrimo pasirenka griaunamąją kryptį.
Taigi, demokratija – tai atsakomybė už savo laisvę, o laisvė negali būti be tvarkos.
Antra, mes tėvai patys turime būti atsakingi už savo laisvą pasirinkimą turėti šeimą, gerbti ir pateisinti savo vietą prie stalo.
Trečia, kiekvienos šeimos tvarka yra jos tvarka, kurią ji pati aptaria, priima, išdiskutuoja, ir kiekvienas šeimos narys laisvai pasirenka laikytis jos ir nešti už tai atsakomybę. Šiandien nebegalime versti vaikų tik paklusti, juos reikia skatinti ir drąsinti savanoriškai laikytis tam tikros tvarkos.

Ar galima teigti, kad kiekvieno šeimos nario žinojimas, kur jo vieta prie stalo yra pirmas tvarkos požymis?

Apie tai kalbėsime toliau…